KOKIA SAVĘS TOBULINIMO PRASMĖ?
Savęs tobulinime slypi savotiškas paradoksas: galutinis bet kokio savęs tobulinimo tikslas yra pasiekti tokį tašką, kai poreikio tobulinti save nebejauti.
Na, pagalvok: produktyvumo gerinimo tikslas yra pasiekti tašką, kai nebeturi galvoti apie tai, kaip būti produktyvesniam. Laimės paieškų tikslas yra pasiekti tašką, kai nebeturi galvoti apie tai, kaip būti laimingam. Santykių gerinimo tikslas yra galimybė mėgautis kunilingu McDonald’s drive-thru nesudaužant automobilio.
(Ties pastaruoju punktu dar dirbu.)
Pastangos save tobulinti galiausiai yra pasmerktos nesėkmei.
Vienintelis būdas pasiekti savo potencialo aukštumas, jausti pilnatvę, ar tapti “save aktualizavusiu” (kad ir ką, po velnių, tai reikštų), yra nustoti stengtis tokiu būti.
https://www.youtube.com/watch?v=ikY0fs94U-M
Vienas iš bruožų, kuriais žavi Tyler Durden personažas “Kovos klube”, yra tas, kad jis atrodo suprantąs tuštybę ir egocentrizmą, slypinčius aistroje tobulinti save.
Prieš mums visiems išsidaužant rūsiuose Kovos klubo stiliumi ir susprogdinant banko pastatus, norėčiau pasakyti, kad tikiu, jog saves tobulinimas ir tie milijonai podkastų, knygų, seminarų ir straipsnių, kuriuos tu vartoji kaip apsėstas, atlieka svarbų vaidmenį. Tikrai.
Bet, kaip įprasta, daug kas priklauso nuo to, kodėl saves tobulinimas tau yra svarbus. Taigi, nesidraskome marškinių ir pasižiūrime į tai.
POŽIŪRIAI Į SAVĘS TOBULINIMĄ
Egzistuoja du požiūriai į saves tobulinimą:
1. Priklausomybę nuo savęs tobulinimo turintis asmuo. Priklausomybę turintieji jaučia poreikį bėgti į kiekvieną naują seminarą, skaityti visas naujausias knygas šia tema, klausytis visų podkastų, kilnoti visus svorius, nusisamdyti visus gyvenimo mokytojus, atidaryti visas savo čakras ir nuolat kalbėti apie visas savo vaikystės traumas (tiek apie tikras, tiek apie išsigalvotas). Priklausomybę turinčiajam savęs tobulinimo tikslas yra ne pats tobulėjimas – jį veikiau (subtilia forma) skatina baimė kažką praleisti. Priklausomybę turintįjį nuolat graužia jausmas, kad kažkur egzistuoja kažkoks stebuklingas patarimas ar technika, ar informacija, kuri sukurs jo “didįjį proveržį” (vėlgi, tikrą ar prasimanytą).
Priklausomybę turintiesiems abia tobulinimas tampa hobiu. Jie tam išleidžia visus savo pinigus. Tai yra tai, ką jie veikia per savo atostogas. Jie taip susiranda draugų ir plečia pažinčių ratą.
Daugeliu atveju tai nėra labai blogai. Juk tikrai galėtum išleisti pinigus ir eikvoti laiką kur kas blogesniems dalykams (o, amfa ir koksas, sveikučiai!!!).
2. Savęs tobulinimo turistai. Kiti žmonės imasi savęs tobulinimo tik tada, kai jau tikrai ragas. Kaip iš giedro dangaus nuskamba pasiūlymas skirtis ar miršta artimas žmogus ir todėl jiems dabar depresija, arba jie kątik prisiminė turintys $135,000 kreditinės kortelės skolą, kurią kažkaip pamiršo mokėti pastaruosius 11 metų.
Tokiems turistams savęs tobulinimo priemonės yra tiesiog kaip apsilankymas pas gydytoją. Juk tu tiesiog nepasirodai pas gydytoją eilinį antradienį, sakydamas “Sveiki, gydytojau, su manimi kažkas negerai”. Atrodytum kaip beprotis.
Ne, tu vyksti į gydymo įstaigą tik kai tau tikrai kažkas blogai ir tau labai skauda.
Šie žmonės naudojasi savęs tobulinimo priemonėmis tam, kad sutvarkytų tai, kas juos neramina, kad vėl atsistotų ant kojų, ir kad jie vėl galėtų keliauti į platųjį pasaulį.
Sakyčiau, šie turistai naudoja patarimus kaip patobulinti save laikydamiesi sveiko požiūrio, tuo tarpu turintiesiems priklausomybę nuo savęs tobulinimo to sveiko požiūrio (dažnai, bet ne visada) pritrūksta. Prisimink, juk viso savęs tobulinimo paradoksas yra tame, kad nori pasiekti tašką, kai nebejauti poreikio save tobulinti. Taigi piktnaudžiavimas savęs tobulinimo praktikomis tik skatina jausmą, kad esi nepilnavertis.
Daugybė žmonių pradeda ieškoti būdų save patobulinti dėl to, kad jaučiasi taip, lyg kažkas būtų negerai su jais ar tuo, kokie jie yra. Problema yra tame, kad tai, kas aiškina tau, kaip pagerinti tavo gyvenimą, tuo pačiu ir implikuoja, kad su tuo, koks esi, kažkas savaime yra blogai.
Tie žmonės gali patekti į savotišką spiralę. Jie tiesiog susiurbia visus patarimus apie produktyvumo gerinimą ir ima keltis 6 valandą ryto, pilti į kavą karvės sisiuką, medituoti 30 minučių iki pusryčių ir rašyti dienoraštį, fone grojant binauriniams ritmams, tuo pačiu metu įsivaizduodami savo sielos gyvūną.
Tada jie eina žadinti vaikų į mokyklą…
Beeeet, o kas, jei jie netinkamai žadina savo vaikus? Todėl dabar jie užsisako 22 knygas apie tėvystės taktikas, o tada eina į seminarus apie tai, kaip kelti vaikų savivertę, ir tai nuveda į kitą seminarą – kaip suplanuoti vaikų finansinę ateitį, o TAI nuveda į dešimties štukų vertės super-premium platininę meistrystės ekstravaganzą, kur tu įlendi į skolas ir dar sykį įkeiti namą, kad sužinotum, kaip tapti milijonieriumi iki penkiasdešimtojo gimtadienio.
Kada tai baigiasi?
Tai nesibaigia.
Bent jau kol taip nenusprendi.
SUTELK DĖMESĮ Į “DIDESNĮ PAVEIKSLĄ”
Nėra tokio dalyko kaip tobulas gyvenimas. Žinoma, yra tam tikri įpročiai, ir veiksmai, kurie yra geresni nei kiti. Bet 80/20 taisyklė čia yra gana paprasta: tiesiog nesumauk to, kas svarbu.
Galima mėgautis savęs tobulinimu, kol tu supranti savo santykį su juo. Ir esi tikras, kad tai tu kontroliuoji savęs tobulinimą, o ne atvirkščiai.
Nes priklausomybę nuo savęs tobulinimo turintis asmuo gali patirti augimo/transcendencijos /tobulėjimo/išsiplėtusios sąmonės jausmą vėl ir vėl. Bet tik dėl to, kad tu jautiesi pažengęs į priekį, nereiškia, kad taip ir yra.
Nes vienintelis būdas tikrai gauti naudos iš savęs tobulinimo yra vienądien atsidurti tokioje būsenoje, kai tau to nebereikia. Kaip gipso sulaužytai rankai. Ar pleistro giliai įsipjovus. Tu jį užsidedi / užsiklijuoji, leidi jam tave išgydyti. O tada tu jį nusiimi ir judi toliau.
Išvertė Laura Kuoraitė