Trys meilės rūšys
Mano mėgstamas santykių modelis remiasi antropologės Helen Fisher veikalais. Ji ištisus gyvenimo ir karjeros dešimtmečius atsidavusi studijavo meilę, intymumą ir santykius. Šiame poste apibūdinsiu jos Trijų meilės rūšių teoriją, kuri man neįtikėtinai naudinga, kai reikia perprasti santykius.
Pasak Trijų meilės rūšių teorijos, ne visa meilė patiriama vienodai. Bet kas, turintis bent kiek romantiškos/seksualinės patirties, pasakys jums, kad meilė ir aistra turi skirtingus atspalvius. Su kai kuriais žmonėmis tai intensyvu ir beprotiška, su kitais saldu ir jautru; su kai kuriais tai audringa, kur gausu pakilimų ir nuosmukių, su kitais tai lėta ir pastovu ilgą laikotarpį.
Bet tai nėra vien teorijos. Tokie mokslininkai kaip Fisher tyrinėjo kognityvinius ir neurobiologinius procesus, susijusius su potraukiu ir meile, skyrė dėmesį skirtingoms emocijoms, kurios atsiranda skirtingose romantiškų santykių stadijose. Tokių tyrimų metu Fisher nustatė kiekvieno meilės potyrio neurobiologinių komponentų schemą, o paskui palygino juos su realaus pasaulio socialinėmis realijomis.
Jos aptiktos trys meilės rūšys yra šios: Geismas, Aistra ir Įsipareigojimas. Šios trys rūšys atsiranda skirtingose smegenų dalyse, nepriklausomai viena nuo kitos. Pavyzdžiui, galite ko nors „geisti“, bet nesijausti įsipareigoję partneriui ar partnerei (pvz., vienos nakties nuotykiai). Bet, prieš leisdamiesi giliau, pasižiūrėkime, kokios gi yra tos trys meilės rūšys.
PIRMA MEILĖS RŪŠIS: GEISMAS
Geismas yra jausmas, kurį lengva pajusti kiekvienam. Jis kyla iš reptilijos smegenų ir tai grynas dauginimosi instinktas. Geismas yra spėliojimas: iš esmės, ar norite užsiimti seksu su tuo asmeniu tą akimirką? Jis kyla akimirksniu ir grindžiamas gana aiškiais potraukio komponentais: fiziniais ir elgsenos.
Geismas gali pranykti taip pat staiga, kaip ir atsirado. Jis laikinas ir nuolat klaidžioja žmogaus organizme. Jis nesusijęs su prisirišimu ar pirmenybės teikimu. Tai paprasta kaip „Ar aš noriu tučtuojau pasidulkint su juo/ja? Taip ar ne?“
ANTRA MEILĖS RŪŠIS: AISTRA
Aistra yra emocinis ryšys, atsirandantis tarp dviejų žmonių. Ji įsišaknijusi žinduolių smegenyse. Du aistros apimti žmonės laikomi „apsėstais“. Jie spokso vienas į kitą akių neatplėšdami, nori leisti visą laiką kartu, plepa iki šešių ryto. Svajoja apie santuoką ir medaus mėnesį. Svajoja apie romantiškas keliones vienudu. Mąsto kaip Romeo ir Džiuljeta.
Aistra sukuriama, atsiradus didelio laipsnio emocinei chemijai bei santykiuose išlaikant „naujumo“ ar spontaniškumo pojūtį. Todėl seniai susituokusios poros planuoja romantiškas keliones, kad jų santykiuose atgimtų aistra.
Aistra turi neregėtą galią atimti iš žmogaus gebėjimą mąstyti logiškai. Ji dažnai sugundo mus nelabai sėkmingai pasisakyti ar prisižadėti. Tai vaikinas, sakantis, kad myli savo naują panelę, o po keturių mėnesių apsigalvojantis. Tai mergina, kuri ištisus metus svajoja, kad atsikraustys pas savo vaikiną, o, vos tai padariusi, suvokia, kad nemyli jo taip smarkiai kaip galvojo. Aistra priverčia mus įklimpti į akimirkas ir projektuoti begalinių ir utopiškų santykių ateitį.
Jos negalima puoselėti be geismo, nors pora gali likti aistringi vienas kitam jau po to, kai geismas pranyksta (vėl prisiminkime seniai susituokusią porą). Aistra miršta, kai trūksta bendrų patirčių ir naujumo. Kai pora jau draugauja pusmetį ar metus, o kitas žmogus darosi nebe toks „naujas“, jos suderinamumui kyla rimtas išbandymas. Jei ta pora gali taip suderinti abiejų gyvenimus, kad nuolatos dalytųsi vienas su kitu naujomis patirtimis, aistra tęsis. Jei ne, aistra galiausiai pranyks. Čia pereiname prie trečios ir paskutinės meilės rūšies.
TREČIA MEILĖS RŪŠIS: ĮSIPAREIGOJIMAS
Jei du žmonės pakankamai ilgai yra apimti aistros ir yra ilgalaikis suderinamumas, kai jie gali toliau dalytis naujomis patirtimis be galo be krašto, atsiranda įsipareigojimas. Įsipareigojimas yra neįtikėtinai galingas ir retai gyvenime nutinkantis jausmas.
Įsipareigojimas atsiranda tada, kai Antros meilės rūšis – aistra – išsilaiko tiek, kad tampa besąlygiška. Poros, apimtos Antros, o ne Trečios meilės dažnai jaučiasi puikiai, kol kas nors nutinka: jis netenka darbo, ji patiria persileidimą, jis pradeda gerti ir t. t. Įsipareigojimas reiškia, kad emociškai priimate ir mylite kito žmogaus trūkumus, ne tik jo privalumus. Mokslininkai jau įrodė, kad poroms, pasiekusioms tam tikrą įsipareigojimo lygmenį, savęs suvokimo pojūtis išties persipina su kitu asmeniu. Kai stebima tų žmonių neurologinė veikla, jei 20 metų vedusio vyro paprašoma pagalvoti, kad jo žmona pateko į automobilio avariją, o paskui paprašoma, kad jis pagalvotų, jog jis pateko į automobilio avariją – įsižiebia tie patys „savasties“ taškai jo smegenyse; taip nenutinka kitiems žmonėms ir poroms, kurios dar neilgai jaučia įsipareigojimą.
Įsipareigojimas atsiranda iš minties, kad santykiai tęsis amžinai. Vienintelė priežastis jiems pasibaigti – jei vienas ar abu poros partneriai tiek individualiai pasikeičia, kad tai tampa žalinga kitam asmeniui, kuris susitapatinęs su savo partneriu: vėl pagalvokime apie vyrą, kuris tapo alkoholiku, ar apie nuolat neištikimą žmoną ir panašiai. Kartais netgi tokiu atveju įsipareigojimo galia išlieka, žiūrint kokie partneriai.
Aistra ir Geismas gali pranykti jau po to, kai atsiranda Įsipareigojimas, nepaveikdami paties Įsipareigojimo. Taigi kiekviena meilės rūšis yra būtina tam, kad atsirastų po jos einanti meilės rūšis, bet kai atsiranda kita, ankstesnė nebėra būtina. Geismo reikia aistrai, bet aistra vėliau gali egzistuoti be jo. Aistros reikia įsipareigojimui, bet vėliau įsipareigojimas gali egzistuoti be jos.
Kiekvienai meilės rūšiai yra tinkamas metas, nors skirtingiems žmonėms ir poroms tas metas bus labai subjektyvus. Bet gal pagalvokime šitaip: geismas atsiranda akimirksniu, ateina ir išeina nuolatos, jį praradus labai lengva vėl atkurti. Kad atsirastų aistra, užtrunkama nuo kelių dienų iki kelių savaičių, įprastai ji laikosi 3–6 mėnesius. Labai suderinamose porose ji trunka ilgiau, bet reikės pastangų ir nuolatinio bendravimo, kad ji išliktų ilgiau nei porą metų.
Įsipareigojimas atsiranda maždaug po 1–3 kartu praleistų metų ir trunka visą gyvenimą, nebent du žmonės kaip individai nutolsta vienas nuo kito, ir netgi šiuo atveju gali prabėgti ne vieneri metai, kol įsipareigojimas pranyks.
Išvertė LEIDYKLA „ATVIRA“