Zen dilema
Šiandien iš draugo gavau įdomų elektroninį laišką. Jis buvo bepradedąs mokytis meditacijos ir susidūrė su dažnai pasitaikančia problema:
„Skaičiau Eckharto Tolle knygą „Šios akimirkos jėga“ ir vėl pasinėriau į mintis apie Zen filosofiją. Kadangi esi praktikavęs meditaciją, man įdomi tavo nuomonė.
Zen yra priešinga daugeliui filosofinių krypčių, su kuriomis esu susidūręs, bet neapsisprendžiu, ar turėčiau vadovautis tik Zen. Man tiesiog sunku sutikti su idėja, kad nuolatinis galvojimas apie apie praeitį ar ateitį kenkia savimonei, net jei mintys teigiamos. Pasak Tolle, ateities rojaus idėja sukuria dabarties pragarą. Negi tikrai reikia visiškai atsisakyti prieraišumo? Jei negalvosiu apie praeitį ar apie ateitį, argi netapsiu neatsakingu žmogumi?“
Pradėjau medituoti būdamas šešiolikos. Labai į tai įsitraukiau, mokydamasis vidurinėje mokykloje ir koledže, daug skaičiau apie dvasingumą ir Rytų filosofiją. Retai kalbu ar rašau apie dvasines praktikas, nes nuoširdžiai tikiu, kad dvasinės patirtys yra neišmatuojamos ir būna ypač sunku perteikti jas žodžiais. Be to, jos yra išskirtinai asmeniškos, todėl dažniausiai net nesiimu tokių temų.
Žmonėms, susidūrusiems su Zen ir Rytų filosofija, ši dilema gana įprasta – juk „neprisirišimo“ idėja yra nepraktiška ar net nelabai pritaikoma šiuolaikiniame gyvenime. Nepamirškite, kad dauguma tų filosofinių sistemų buvo sukurta prieš tūkstančius metų, kai kasdieniame gyvenime buvo kur kas mažiau reikalavimų ir sunkumų. Tad, kilus minčiai nueiti ir pasėdėti urve devynerius metus, spoksant į sieną, netekdavo daug ko atsisakyti.
Visi užkliūva už šios minties: „Jei turėčiau būti prie nieko neprisirišęs ir nieko netrokšti, kaip, velniai griebtų, man pavyks nors ką nors nuveikti?“ Po galais, kaip Tolle parašė daugybę 300 puslapių ilgumo knygų, jei jis buvo visiškai neprisirišęs prie ateities? Kodėl jis tiesiog šypsodamasis nesistebeilijo į rašomąją mašinėlę?
Problema iškyla, kai reikia paaiškinti prieraišumo esmę. Daugelis žmonių sieja prieraišumą su bet ko norėjimu ar troškimu. Štai taip atsiranda žmonės, gyvenantys komunose, išdalijantys visą savo turtą, išsikraustantys į Tibetą ir taip toliau. Būtent dėl to niekada jaukiai nesijaučiau jokioje atrastoje dvasinėje bendruomenėje, nes manau, jog jie daro tą pačią klaidą, tik priešinga kryptimi.
Juk, jei ir esi pabrėžtinai neprisirišęs prie daiktų, vis tiek esi prie kai ko prisirišęs. Esi prisirišęs prie buvimo neprisirišusiam. Aktyvus troškimas gyventi be troškimų vis tiek yra troškimas. Sprendimas paleisti mintis vis tiek yra mintis. Pasidavimas jausmui vis viena yra jausmas. Manau, daugelis žmonių (protingų), nusisukę nuo Rytų filosofijos, visa tai intuityviai suvokia iš pirmo žvilgsnio. Ir yra visiškai teisūs…
Pagal tokį troškimo ir prieraišumo apibrėžimą susimauni, jei kažką darai, ir susimauni, jei nedarai.
Tinkamesnis paaiškinimas yra toks: tai susiję ne tiesiog su kažkuo, ko tu nori ar trokšti, bet greičiau su tais dalykais, kuriuos bijai prarasti. Gyvenime viskas yra prarandama. Viskas. Kažkurią akimirką viskas dingsta ir tam, kad išvis ką nors turėtume, privalome norėti susitaikyti su netektimis.
Žinote tokį posakį: „Negalite turėti, kol nenorite prarasti?“ Viskas yra būtent taip.
Nekalbama apie tiesiog veikimą ar neveikimą. Svarbu, kiek jūsų jaučiamas vidinis Aš yra prisirišęs prie rezultatų to, ką darote ar nedarote.
„Būti dabartyje“ nereiškia ignoruoti praeitį ar ateitį. Išties tai neįmanoma, nes mąstymo apie praeitį ar ateitį aktas išties vyksta dabartyje. Neįmanoma nebūti dabartyje. Keičiasi tik tai, kaip suvokiate save. Arba, tiksliau, kaip suvokiate savo vidinį Aš.
Svarbu praplėsti savo pasaulėžiūrą, praplėsti tai, ką laikote galima Savęs dalimi. Suvokti, kad šiame pasaulyje beveik nieko nekontroliuojate ir nepaprastai mažai žinote apie bet ką, taigi galite būti ir kuklesni. Turėkite savo karjeros tikslus, mintis ir idėjas, savo viltis ir svajones, bet nepririškite savo vidinio Aš prie viso to taip, kad kentėtumėte, nepasiekę to, ko norėjote.
Prisiminkite, kas jums yra nutikę praeityje, mėgaukitės savo prisiminimais, bet tai neturėtų būti jūsų asmenybės pamatai.
Akivaizdu, lengviau pasakyti nei padaryti.
Aš aiškinu taip – viskas yra tik žaidimas, kurį žaidžiame, ir tas žaidimas vadinasi gyvenimu. Neturiu galvoje karjeros žaidimų versle, kalbu apie tai, kad galiausiai viskas, kuo esame ir ką darome, yra tik kosminis ryšys tarp tarsi atskirų sąmonės apraiškų. Daugelis žmonių niekada nesuvokia, jog tai žaidimas. Ir tampa žaidimo pakilimų ir nuopolių vergais.
Bet yra žmonių, kurie pamažu suvokia, jog tai tik žaidimas. Kai kurie žmonės tai aptinka, atsisakydami žaisti. Kai kurie – tiesiog stabtelėję ir atkreipę į tai dėmesį. Kai kurie – beveik pašalinti iš žaidimo. Kai kurie tai suvokia, stebėdami kitus, kurie pašalinami jiems prieš pat nosį. Bet galiausiai, kad ir kokia priežastis bebūtų, jie suvokia, kad tai tik žaidimas. O kadangi tai tik žaidimas, niekada nėra ko nerimauti ar bijoti, nes tai tik žaidimas. Ir nesvarbu, kas laimės ar pralaimės, nes tiesiog po to viskas prasidės iš naujo.
Išvertė Leidykla „Atvira“